Vilniaus „Kibirkšties“ komandos vadovas Dainius Virbickas sostinės klube pradėjo jau šeštą sezoną. Buvęs ilgų nuotolių bėgikas, kuris dalyvavo ir 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse, pripažįsta, kad per tą laiką buvo ir itin džiugų, ir sunkių momentų.
Tiesa, į dabar prasidėjusį sezoną, D. Virbickas žiūri optimistiškai. 46-erių metų vyras nori, kad Vilniaus klubas sugrįžtų į Lietuvos čempionato – MultiGyn Moterų lygos – viršūnę, kurioje paskutinį kartą buvo 2013-2014 metų sezone.
„Sportiniai tikslai patys aukščiausi, norime grįžti į pirmą poziciją, – sakė D. Virbickas. – O bendrame Lietuvos, Latvijos ir Estijos čempionate norime žaisti finale ir įkąsti Rygos TTT. Tačiau toks mūsų visos komandos tikslas, man merginoms ir treneriams to nereikės priminti.“
„Kibirkšties“ klubas vadovas tikina, kad šiuo metu visam šalies moterų krepšiniui yra ganėtinai sunki padėtis, o pats Vilniaus klubas be savivaldybės pagalbos sunkiai išgyventų.
„Labiausiai trūksta generalinio rėmėjo, į kurį galėtume atsiremti. O be savivaldybės paramos keliautume tiesiai į moterų lygos B divizioną, todėl jos parama mums labai svarbi. Šių kalendorinių metų „Kibirkšties“ biudžetas yra apie 230 tūkstančių eurų, o kaip bus toliau žiūrėsime. Norint nebūti statistais ir sėkmingai rungtyniauti Europos taurėje, reiktų turėti apie pusės milijono eurų biudžetą“, – teigė D. Virbickas.
„Kibirkšties“ komanda po penkerių metų pertraukos į pergalę veda naujas treneris. Europos čempionę Jurgitą Štreimikytę-Virbickienę pakeitė Valdas Gecevičius. Išsamiame interviu D. Virbickas pasakojo apie klubo trenerę ir žmoną viename vaidmenyje, ekipos komplektaciją, situaciją moterų krepšinyje, džiaugsmus ir problemas.
– Dainiau, sezonas prasidėjo, ar gyventi tapo ramiau? – bckibirkstis.lt paklausė D. Virbicko.
– Pasiruošimą pradėjome anksti, sužaidėme 6 draugiškas rungtynes ir pagaliau pradėjome oficialų sezoną, žaidėme trejas rungtynes Europos moterų lygoje (EWBL) ir dvejas MultiGyn čempionate. Išvadas kol kas daryti anksti. Žinoma, prieš sezoną buvo daugiau darbo, ypač organizacinio. Dabar, kai viskas įsivažiavo, truputį ramiau, bet darbų yra visada. Kai tik atrodo, kad viskas padaryta, ima ir atsiranda netikėtumų: užlietas krepšininkės butas, autoįvykis, žaidėjų traumos ar ligos, operacijos, padidėję salės nuomos kaštai.
– Koks tarpsezonis buvo „Kibirkšties“ komandai?
– Mums jis buvo įprastas, viskas gerai, todėl ačiū Vilniaus miesto savivaldybei.
– Kokiems darbams buvo prioritetas ir kaip juos pavyko atlikti?
– Svarbiausias buvo komandos suformavimas, kad ji būtų ne tik stipriausia Lietuvoje, bet ir konkurencinga bendrame Baltijos šalių čempionate ir EWBL. Yra noras būti daugiau matomiems ir žinomiems, dirbame, ne viskas pavyksta, bet stengiamės kiekvienam sezonui sugalvoti ką nors naujo ir eiti į priekį.
– Vienas iš didžiausių pakeitimų – trenerių pasikeitimas?
– J. Štreimikytė-Virbickienė pastaruosius 8 metus dirbo klubiniame krepšinyje, o paskutinius penkis „Kibirkšties“ vyriausia trenere. Vasaromis laukdavo įvairaus amžiaus jaunimo rinktinės, Lietuvos moterų krepšinio rinktinės asistentės pareigos. Akivaizdu, kad ji norėjo poilsio, o man, kaip vadovui, norėjosi pokyčių tiek treniruočių procese, tiek rungtyniaujant.
– Ar V. Gecevičius buvo pirmasis pasirinkimas?
– Taip, pirmas. Yra ir daugiau trenerių apie kuriuos galvojau, bet norėjosi komandą formuoti nuo vyriausiojo trenerio, nesiblaškiau, juolab, kad V. Gecevičius jau trejus metus buvo asistentas, tai jam viskas puikiai žinoma.
– J. treimikytė-Virbickienė buvo vyr. trenerė, jūs – komandos vadovas. Ar daug reikalų tekdavo iš darbo parsinešti namo?
– Jeigu atvirai, tai be krepšinio temų retai pavykdavo pakalbėti ir, manau, tai beveik viską pasako. Dabar namuose ramiau.
– Ar sunku būnant valdovu išsakyti kritiką treneriams, kai viena iš trenerių yra jūsų žmona?
– Jeigu nori kritikuoti, tai reikia būti geru krepšinio ekspertu. Žinoma, turiu savo nuomonę tam tikrais klausimais, bet stengiuosi kalbėtis su treneriais, jei kas man neaišku arba kodėl daroma taip.
– Ar dabar sulaukiate patarimų iš Jurgitos?
– Jei ji stebi „Kibirkšties“ rungtynes, tai visada paklausiu nuomonės, kuri man yra labai svarbi. Tačiau dabar turime du trenerius, kurie mato žaidėjas kiekvieną dieną treniruotėse, formuoja komandos žaidimo braižą, pasitaria.
– Vasarą komandoje nepavyko išlaikyti lyderių: Luros Juškaitės, Lauritos Jurčiūtės, Shenitos Landry. Kaip pavyko jas pakeisti?
– Man asmeniškai labai norėtus Laurą Juškaitę matyti kiekvienais metais komandoje, tačiau toks yra sportas. Jos netektis jaučiama labiausiai. Atvykusios naujokės tikrai gali pakeisti išvykusiais, tik joms dar reikia šiek tiek laiko.
– Į ką daugiausiai kreipėte dėmesį rinkdami naujokes?
– Visus sprendimus priėmėme kartu su treneriu. Žiūrėjome pagal pozicijas, bet tiek treneriui, tiek man svarbu ir žaidėjų žmogiškosios savybės. V. Gecevičius turi tokią komandą, kokios ir norėjo.
– Kokią iš viso dabar matote situaciją Lietuvos moterų krepšinyje?
– Situacija ganėtinai prasta, rinktinė 2 kartus iš eilės nepateko į Europos čempionatą, čempionato lygis kritęs, mažai komandų. Mažėja gyventojų skaičius šalyje, mažėja studenčių universitetuose, mažėja mergaičių lankančių krepšinį. Tačiau labai tikiuosi, kad visi bendru darbu šią situaciją pagerinsime.
– Atėjo nauja MultiGyn Moterų lygos valdžia. Ko tikitės iš jos ir bendro projekto su Latvijos krepšinio lyga?
– Iš valdžios nieko nereikia laukti. Reikia dirbti savo darbą ir bendradarbiauti. Malonų įspūdį paliko tiek lygos prezidentė, tiek naujas direktorius Giedrius Gustas. Jis daug dirba, kalbasi su klubų atstovais, jam daug kas nauja. Iš bendros lygos tikimės tarptautinės patirties, kuri mūsų komandą darytų stipresne. Daug naudos gausime vien žaidžiant su Rygos TTT, kuri šiais metais iškovojo vietą moterų Eurolygoje.
– Kokius tikslus esate iškėlęs „Kibirkšties“ komandai?
– Sportiniai tikslai patys aukščiausi, norime grįžti į pirmą poziciją. O bendrame Lietuvos, Latvijos ir Estijos čempionate norime žaisti finale ir įkąsti Rygos TTT. Tačiau toks mūsų visos komandos tikslas, man merginoms ir treneriams to nereikės priminti.
– Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria Vilniaus moterų krepšinio klubas?
– Žinome, kad visame Vilniuje yra labai opi krepšinio aikštelių problema, o mes patys tikimės, kad kada nors turėsime ir savo namus. Dabar treniruojamės M. Romerio universiteto sporto salėje, o beveik visos rungtynės vyks „Ryto“ arenoje, už tai esame labai dėkingi „Ryto“ klubui ir Vilniaus miesto savivaldybei.
– O kas labiausiai džiugina?
– Tai man jau šeštasis sezonas šioje komandoje. Sunkiausi buvo pirmi dveji metai, bet džiaugsmingi tikrai visi. Teko daug patirti, ypač, kai atėjau tiesiai į Eurolygos klubą, o finansiniai reikalai nebuvo geri. Būdavo, kad prieš Eurolygos rungtynes net tekdavo susimesti, kad galėtume gerai joms pasiruošti. Aš, žmona, fizinio rengimo treneris ir dar finansininkę „nuskriausdavau“… Džiugu, kad tuo metu komanda garbingai atstovavo Vilniui, o žaidėjos neišsilakstė, laimėjo Baltijos lygą, taurės varžybas ir Lietuvos čempionatą. Kitais metais komandą buvo dar sunkiau surinkti, bet surinkome ir dalyvavome Europos taurėje, o starto penkete žaidė net trys aštuoniolikmetės. Kiekvieni metai buvo ypatingi.
– Komanda ir toliau turi dublerių ekipa. Kiek šiuo projektu esate patenkinti?
– Dublerių komanda sudaryta Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinių pagrindu ir dalyvauja žemesniame divizione, kuriame pagrindinis tikslas yra tobulėti. Kiekvienais metais pagrindinę sudėtį papildo kelios dublerės. Visada norisi, kad būtų geriau tiek pagrindinėje komandoje, tiek dublerių, o dabar džiugina, kad pagrindinėje komandoje turime net 8 vilnietes.
– Kaip po įtempto darbo krepšinyje pailsite?
– Gyvenu gražiame gamtos kampelyje Trakų rajone, aplink ežerai, miškas. Jei tik atsiranda galimybė, tai lekiu pasivaikščioti, mėgstu fotografuoti, jei nepasiimu fotoaparato, tai būtinai telefonu kokį nors vaizdą nufotografuoju. Gamtoje pabuvus ramiau. Reiktų atnaujinti ir bėgimo treniruotes, per kurias prasivalo galva, kyla minčių, pagerėja savijauta. Labai pykstu ant savęs, kad vis neprisiverčiu.
