Pakėlus naujo „SMART WAY Moterų Lietuvos krepšinio lygos“ sezono uždangą, pergale Panevėžyje čempionatą pradėjęs „Šiaulių-Vilmers“ klubas už aikštelės vis dar sprendė komandos komplektacijos klausimus.
Šiaulių Šiauliai-Vilmers / Tvarkaraštis
Rygos BJBS
Šiaulių Šiauliai-Vilmers
Kauno Aistės-LSMUJau kitą dieną po kelionės iš Panevėžio, rugsėjo 30 d., Saulės miesto klubas paskelbė apie komandos naujokę – 28-erių amerikietę Cassidy Mihalko – kuri į Lietuvą atvyko spalio 3 d. rytą.
Kelias treniruotes turėjusi ir vos kojas apšilusi gynėja jau debiutiniame MLKL mače su Vilniaus „Kibirkštimi“ privertė atkreipti į ją dėmesį. 180 cm ūgio amerikietė Šiaulių arenoje pelnė 35 taškus, atkovojo 14 ir perėmė 5 kamuolius, išprovokavo 9 pražangas ir surinko 48 naudingumo balus.
„Labiausiai mane sužavėjo tiek Šiaulių arena, tiek kitos arenos bei tai, kokia krepšinio šalis yra Lietuva, – kalbėjo Mihalko. – Kai pasirašiau kontraktą daug žmonių man sakė, jog Lietuva yra tikra krepšinio šalis ir turi stiprų vardą Europoje, o tai tiesiog šaunu.“
Spalio mėnesio MVP išrinkta amerikietė per trejas MLKL rungtynes fiksavo dvigubą dublio statistiką – vid. 24 taškai, 10 atkovotų ir 3,3 perimto kamuolio, 2,3 rezultatyvaus perdavimo ir 30 naudingumo balų.
Ne ką mažiau įspūdingas buvo ir Mihalko debiutas „Betsafe-Baltijos moterų lygoje“. Fenomenaliai žaidusi legionierė per 37 minutes pelnė 30 taškų, atkovojo 6 kamuolius, atliko 8 rezultatyvius perdavimus, perėme 3 kamuolius, išprovokavo 6 pražangas bei surinko 50 naudingumo balų ir buvo arti Gintarės Petronytės naudingumo rekordo (53 efektyvumo balai).
Toks Mihalko šou pažymėtas pirmąja „Šiaulių-Vilmers“ pergale Baltijos pirmenybėse prieš Liepojos „Liepaja/LSSS“.
Šiuo metu MLKL čempionate „Šiaulių-Vilmers“ žygiuoja su 2 pergalėmis ir 3 pralaimėjimais, o „Betsafe-Baltijos moterų lygoje“ šiaulietės laimėjo 2 sykius bei suklupo kartą.
Tinklalapyje moterulyga.lt – pokalbis su „Šiaulių-Vilmers“ lydere apie fantastišką debiutą, profesionalumą Šiauliuose, kitokias treniruotes ir ambicijas šiam sezonui.
– Gimėte ir augote Milvokyje. Kada ir kaip atsirado krepšinis?
– Augau išbandydama visus sportus. Mano pirma meilė buvo futbolas ir man jis visada sekėsi geriau, nes nebuvau aukšta ir iš tikrųjų buvau viena žemiausių savo komandoje, todėl ir pradėjus lankyti krepšinį 8-erių metų buvau įžaidėja. Man patiko sportuoti lauke, bet Milvokyje labai šalta, ypač žiemomis, tad man reikėjo žiemos sporto, jog būčiau užimta.
Kai pradėjau augti mokydamasi vidurinėje mokykloje, nusprendžiau, kad noriu sportuoti uždarose patalpose ir tada pradėjau koncentruotis į krepšinį. Mano geriausios draugės taip pat užsiėmė šiuo sportu ir tai buvo kaip socialinis dalykas susipažinti su kitais, todėl nuo to ir atsispyriau. Iki koledžo net nepasakyčiau, kad labai mėgau krepšinį ir nemaniau, jog galiu būti gera žaidėja, jei įdėsiu daug pastangų.
– Po baigtų studijų Kalifornijos baptistų universitete jūsų profesionalės karjera prasidėjo Australijoje. Kodėl nusprendėte vykti būtent čia?
– Esu tokio būdo, kai gaunu gerą progą, sutinku ja pasinaudoti, nes kas blogiausio gali nutikti? Kai baigiau koledžą nebuvau šimtu procentų apsisprendusi ar tikrai noriu žaisti profesionaliai – neturėjau agento, nedalyvavau komandų atrankose ar kituose renginiuose. Galvojau, kad jeigu tai nutiks – nutiks, labai norėjau žaisti, bet nežinojau ar buvau pasiruošusi pradėti profesionalės karjerą.
Įgijus verslo administravimo bakalaurą gavau vieną darbo pasiūlymą ir šiuo metu papildomai dirbu finansinių konsultacijų įmonėje, nors ir žaidžiu Šiauliuose, tad viskas susiklostė gana neblogai.
Mano sprendimui nemažai įtakos turėjo komandos treneris ir maniau, kad Australijoje man nebūtų didelio kultūrinio šoko, kadangi jie kalba angliškai, treneris man taip pat labai patiko, su juo bendraujame ir dabar. Nuvykus ten iškart pamilau šią vietą.
– Ir nors po etapo Australijoje debiutavote Europoje ir išvykote į Vokietiją, tačiau daugiausiai sezonų praleidote Kipre. Kada gavote pasiūlymą žaisti šioje šalyje ir kuo ji taip sužavėjo per šiuos metus?
– Australijoje praleidau du sezonus ir jų metu nekeliavau į Europą, kadangi Australijoje sezonai yra išsidėstę atvirkščiai, tu gali žaisti ištisus metus abiejuose žemynuose, ką aš ir darau paskutinius 5 metus. Po antrųjų metų Australijoje išvykau į Vokietiją ir tai buvo mano pirma patirtis Europoje. Viskas buvo puiku, bet 2020 m. kovo mėnesį krepšinis sustojo dėl koronaviruso ir išvykau namo į Ameriką. Kol vasarą buvau namuose, buvo daug neužtikrintumo ir aš nežinojau ar Europoje krepšinis vėl vyks taip, kaip anksčiau. O Kipras yra saloje, todėl jie geriau gali kontroliuoti virusą ir man sakė, kad jų sezonas startuos. Prieš tai nebuvau nieko girdėjusi apie šią šalį, agentas sakė, jog lyga nėra ypač gera, tačiau pamaniau, tai vis tiek geriau, nei tiesiog sėdėjimas namuose. Atvykusi pamilau šią salą, joje esančius žmones, komanda man tapo kaip tikra šeima ir viskas man nuoširdžiai patiko.
– Po žaidimo Kipre sekė dabartinė karjeros stotelė – Šiauliai. Kaip keliai atvedė iki Lietuvos, nes prie Saulės miesto komandos prisijungėte sezonui vos prasidėjus?
– Taip, pasiūlymas iš Šiaulių klubo atėjo gana vėlai, kadangi po 3 metų žaidimo Kipre tikėjausi gauti šios šalies pilietybę truputį anksčiau, tad tiesiog žaidžiau Australijoje ir baigiau sezoną liepos mėnesį bei išvykau namo. Nežinojau kiek laiko teks praleisti namuose ir tikėjausi, kad Europos pasas man suteiks daug daugiau galimybių kaip amerikietei, nes kai kuriose komandose nebūčiau skaičiuojama kaip amerikietė.
Mes vis laukėme ir laukėme, o komandos pildėsi savo sudėtis, todėl pradėjau galvoti apie planą B ir mano agentas pradėjo ieškoti komandų, kurioms reikia legionierės. Jei atvirai, Lietuva tuo metu net nebuvo mano radare, rinkausi tarp kurortinių šalių kaip Ispanija, Italija, bet jų komandos buvo pilnos, nors dėjome visas pastangas. Tada vienas mano agento draugas kreipėsi į mane su pasiūlymu iš Šiaulių, nes jiems reikėjo gynėjos ir teigė, jog aš tikčiau. Sutartį pasirašiau penktadienį, o į Lietuvą atvykau antradienio rytą. Viskas įvyko labai greitai ir aš nervinausi, nes Lietuvoje lygis neblogas, bet aš buvau pasiruošusi, nors trejus metus būdama Kipre nevykau niekur kitur, o Australijoje visus jau pažinojau. Keliaudama čia buvau truputį neužtikrinta.
– Kokie buvo jūsų lūkesčiai atvykstant į „Šiaulius-Vilmers“ ir ką buvote girdėjusi apie Lietuvą prieš tai?
– Žinojau, kad čia šalta ir tiek (juokiasi). Tikrai daug nežinojau, bet truputį pasidomėjau Šiaulių miestu, mokiausi ištarti miesto pavadinimą, nes jis ganėtinai sudėtingas. Mačiau, kad čia yra daug prekybos centrų, tačiau labiausiai mane sužavėjo tiek Šiaulių arena, tiek kitos arenos bei tai, kokia krepšinio šalis yra Lietuva. Kai pasirašiau kontraktą daug žmonių man sakė, jog Lietuva yra tikra krepšinio šalis ir turi stiprų vardą Europoje, o tai tiesiog šaunu. Salė ir treniruoklių salės Šiauliuose yra puikios. Man taip pat labai patinka klubo profesionalumas ir kaip viskas čia organizuojama.
– Jūsų nuomone, Šiaulių klubo profesionalumas ir yra esminis dalykas, kuris labiausiai džiugina šiame mieste?
– Pats miestas tikrai gražus, dėl ko manau, jog spalis yra vienas iš gražiausių mėnesių, nes medžiai numeta savo lapus, ruduo įsibėgėja, kavinėse yra moliūgų skonio kavos, o aš esu didelė kavos gerbėja (juokiasi). Kol miestas, kuriame esu apsistojusi, turi gerą treniruočių bazę ir kavinę, tol negaliu skųstis. Džiaugiuosi dėl visų savo karjeros stotelių, nes kiekvienoje iš jų bandai išspausti viską.
– Galbūt prieš atvykstant su vyriausiuoju treneriu teko kalbėti apie savo vaidmenį ir kaip jums pavyko prisitaikyti prie „Šiaulių-Vilmers“ mikroklimato, kai komanda jau buvo susilipdžiusi ir ruošėsi sezonui apie mėnesį?
– Nebuvo jokių kalbų apie mano vaidmenį net kai pasirašiau sutartį, nors tai buvo vėlyvas pasirašymas tiek klubui, tiek man. Viena jų žaidėja patyrė traumą ir dėl to jie buvo priversti ieškoti naujos krepšininkės, bet diskusijų apie vaidmenį komandoje nebuvo.
Kalbant apie komandos drauges tai jomis aš labai pasitikiu, jos atranda mane po užtvarų, žino kaip aš žaidžiu greitose atakose. Esu nustebinta kaip man pavyko sužaisti pirmose rungtynėse, nes nepažinojom viena kitos, kadangi tam paprasčiausiai nebuvo laiko. Todėl mes vis dar mokomės, bandome išsiaiškinti kaip žaisti, bet visos mane šiltai priėmė. Mūsų puolimo stilius yra paprastas, todėl viską lengva suprasti, galėjau iškart įsilieti į komandą ir žaisti savo stiliumi vardan komandos.
– „Šiaulių-Vilmers“ strategas Mindaugas Kriščiokaitis – koks tai treneris?
– Mindaugas yra labai ramus treneris, kartais net per daug, juk jis turi kažkada supykti, tiesa (juokiasi)? Man labai patinka jo kitoks priėjimas prie dalykų, kadangi vienoje rytinėje treniruotėje jis komandai paleido klasikinės muzikos ir aš mėgstu skirtingus metodus siekiant pakeisti rutiną. Taip pat nemažai dirbame su savo kūnais, kartais po pusvalandį treniruotėje net nepaliečiame kamuolio. Komandiškai kartu einame į fitneso klubą, todėl nuoširdžiai mėgaujuosi Mindaugo treniravimo stiliumi.
– Žvelgiant į debiutines jūsų rungtynes pasirodymas daugiau nei įspūdingas, nors laimėti prieš praėjusio sezono čempiones Vilniaus „Kibirkštį“ ir nepavyko. Kaip prisimenate pirmąjį savo mačą?
– Nemeluosiu, bet tuo metu vis dar jaučiau džetlagą. Tuo metu turėjau gal 3 pilnas treniruotes ir dar nežinojau derinių, nežinojau ar tuo metu mano komandos draugės suprato mano sugebėjimus aikštelėje. Galbūt atrodžiau kukli, aukšta mergina, kuri buvo pavargusi treniruotėse, tad turėjau įrodyti save ir parodyti kuo galiu padėti komandai. Bet kokia kaina stengiausi aikštelėje daryti viską šimtu dešimt procentų.
Metimai pradėjo kristi ir man patinka žaisti didelėje Šiaulių arenoje, kurioje turėjome gal vieną treniruotę. Norėjau parodyti, kad esu komandinė žaidėja, noriu padėti kitoms merginoms ir kaskart neprašau kamuolio sau bei nežaidžiu viena prieš vieną. Daug mano taškų buvo pelnyti iš jų sukurtų progų ir po atkovotų kamuolių puolime – būtent taip, kaip ir mėgstu žaisti.
Varžovės, prieš kurias žaidėme, jos yra aukšto lygio. Prieš rungtynes žinojau, kad tai Europos taurės komanda ir psichologiškai ruošiausi šiai kovai. Tikėjausi, kad pralaimėsime mažiau nei 30 taškų skirtumu, ką ir padarėme, tad pozityvo kažkiek yra.
– Buvo rungtynių, kai dėl trumpos rotacijos ne kartą žaidėte visas 40 minučių. Kaip tokiais atvejais pavyksta išlaikyti intensyvumą viso mačo metu?
– Kalbant atvirai, vienas iš mano pranašumų yra ištvermė, turiu lyg kažkokį motorą ir niekada nepavargstu. Kai visi sulėtina tempą ketvirtajame kėlinyje, aš jaučiu, jog žaidžiu dar geriau. Manau, kad tikrai turiu gerą ištvermę krepšiniui ir esu nieko prieš žaisti visus keturis kėlinius. Esu sakiusi treneriui, kad leistų man būti aikštelėje kuo ilgiau, tada galiu išlikti įsitraukus į mačą.
– Prabėgo pusantro mėnesio kaip esate Lietuvoje, per kurį laimėjote spalio mėnesio MVP apdovanojimą, ar esate patenkinta dėl to kaip komandai viskas kol kas klostosi?
– Niekada nesijaudinu dėl asmeninių apdovanojimų ir nemaniau, kad tapsiu mėnesio MVP, nes ką tik čia atvykau. Stebėjausi kaip man pavyko laimėti šį prizą, nors mūsų komanda pasiekė tik vieną pergalę. Visada statau komanda pirmiau už asmeninius apdovanojimus. Galiu galbūt rinkti ir po 40 taškų, bet jei nelaimėsime, aš nebūsiu laiminga. Žinoma, jaučiuosi pagerbta gavusi tokį įvertinimą, kažkuria prasme smagu jaustis įvertintai. Savo pastangomis bandau pakelti komandos žaidimą, padaryti komandos drauges geresnes ir taip laimėti daugiau rungtynių. Tikiuosi, kad išnaudosime visą savo komandos potencialą.
– Kokie yra jūsų komandiniai ir asmeniniai tikslai šiame sezone?
– Noriu patekti į atkrintamąsias, mums tai būtų geras tikslas. Taip pat būtų smagu baigti sezoną su daugiau pergalių nei pralaimėjimų. O kalbant apie asmeninius norus, galbūt laimėti dar kelis mėnesio MVP būtų džiugu. Pasibaigus sezonui norėčiau fiksuoti dvigubo dublio rodiklius, nes atkovoti kamuoliai man yra svarbūs kaip gynėjai, kadangi ne visos gynėjos gali atkovoti daug kamuolių. Ir bendrąją prasme tiesiog norėčiau palikti gerą žymę Šiaulių klube.
