Gintarė Petronytė Turkijoje sužaidė paskutines karjeros rungtynes. Viena geriausių Lietuvos visų laikų krepšininkių nusprendė baigti profesionalės karjerą ir gyvenime pradeda naują etapą.
Ilgametė Lietuvos rinktinės kapitonė apie šį sprendimą patvirtino tinklalapiui BasketNews.
Petronytė antradienį minėjo 35-ąjį gimtadienį, o trečiadienį Turkijos lygoje su Kaiserio „Melikgazi“ klubu pralaimėjo paskutinį mačą, reguliariajame sezone liko devintoje vietoje ir nepateko į atkrintamąsias.
„Karjera nėra amžina ir galbūt niekada nebus tinkamo laiko baigti jos, – tinklalapiui BasketNews sakė Petronytė. – Mačiau ne vieną profesionalų sportininką, kuris baigė karjerą ir retam kuriam tai būna lengvas sprendimas. Visada sakiau, kad nenoriu tempti laiko iki tol, kol visiškai subyrėsiu ar nebepajudėsiu.
Dabar jaučiu, kaip kiekvienais metais darosi vis sunkiau fiziškai, kūnas reikalauja vis didesnės priežiūros. Taip pat darosi vis sunkiau būti toli nuo namų, nuo Lietuvos. Tikrai labai džiaugiuosi savo karjera ir jos suteiktomis galimybėmis pamatyti ir pagyventi daugelyje skirtingų šalių ir kultūrų, ilgą laiką tuo mėgavausi. Bet tiesiog pajaučiau, kad gana.“
Petronytę pastaruoju metu stabdė nugaros problemos, tačiau nepaisant jų aukštaūgė Turkijos klube surengė ne vieną įspūdingą pasirodymą.
Ji šį sezoną Europos taurėje penkiskart per vienuolika rungtynių surinko 30 ir daugiau naudingumo balų, dusyk atkovojo po 20 kamuolių ir dukart įsirašė virš 40 naudingumo balų (40 ir 42 naud. bal.).
Petronytė tarptautinėje arenoje per 29 minutes fiksavo 14,6 taško, 9,5 atkovoto kamuolio, 2,3 rezultatyvaus perdavimo, 1,3 blokuoto metimo ir 22,3 naudingumo balo vidurkius.
Lietuvė buvo pripažinta naudingiausia Europos taurės sausio mėnesio žaidėja. Jos atstovaujama Kaiserio komanda sustojo turnyro ketvirtfinalyje.
„Atsakymas, kad šis sezonas paskutinis, atėjo sąlyginai labai greitai. Praėjusį rudenį važiuodama į rinktinės langą viduje žinojau, kad tai darau paskutinį kartą. Kaip tik prieš tai gavau nugaros traumą ir nežinojau, ar apskritai galėsiu sužaisti. Bet paaiškėjo, kad daug svarbių žaidėjų neatvyks, tai pajaučiau dar didesnę atsakomybę, kad kažkaip turiu išsispręsti savo skausmus ir bent pabandyti, – pasakojo Petronytė. – Mūsų rinktinės auksarankių medikų dėka pavyko atsistoti ant kojų ir už tai esu be galo dėkinga. Ta savaitė buvo tikrai ypatinga ir to jausmo, kurį jaučiau prieš rungtynes su Lenkija ir galiausiai to palengvėjimo ir džiaugsmo po jų, nepamiršiu niekada.
Žinojau, kad visas darbas dar toli gražu nepadarytas, bet su tuometine situacija ir pergale išvykoje po pratęsimo pajaučiau palengvėjimą ir kad tikrai nuo savęs padariau viską, ką tuo metu galėjau, o šia komanda aš tikiu ir viduje man buvo gera.“
Petronytė mąstė karjerą baigti Lietuvoje, tačiau noras neišsipildė. Ji 2022 metais po dešimtmečio grįžo rungtyniauti į Vilnių ir atstovaudama „Kibirkščiai“ demonstravo visišką dominavimą, o po čempioniško sezono vasarą apėmė didžiulis nusivylimas.
„Grįžau į „Kibirkštį“ ir tada tikrai nuoširdžiai tikėjau, kad užbaigsiu karjerą ten, kur ją ir pradėjau, – kalbėjo Petronytė. – Vizija atrodė graži ir aš patikėjau ja. Turėjau labai daug ambicijų ir motyvacijos. Atrodė, kad dedame teisingus žingsnius, bet pasibaigus sezonui vietoj to, kad būtų dedamas žingsnis į priekį, buvo padėti trys žingsniai atgal, man buvo labai pikta ir nesuvokiama. Viskas buvo daroma priešingai negu turėtų. Žaidžiau ten dėl idėjos, dėl svarbių tikslų ir motyvacijos. Pamačiau, kad nieko nebus ir nusprendžiau išvykti. Buvo tikrai labai liūdna.“
Būdama vos penkiolikos, Petronytė 2004 metais debiutavo aukščiausioje Lietuvos krepšinio lygoje gavusi šansą legendinio Vilniaus „Lietuvos telekomo“ klubo gretose, o aštuoniolikos su Vilniaus TEO marškinėliais pirmąkart žengė į aikštę moterų Eurolygos turnyre.
Petronytė 2008 metais buvo pripažinta geriausia Europos jaunąja krepšininke.
Iš Kauno kilusi aukštaūgė TEO komandoje žaidė iki 2009 metų, kada persikėlė rungtyniauti į Graikiją, kur apsivilko Atėnų „Athinaikos“ marškinėlius. Ji kartu su šia komanda tapo Europos taurės čempione, Graikijos lygos ir Graikijos taurės nugalėtoja.
Petronytė gindama Turkijos, Lenkijos ir Italijos klubų garbę iš viso devynis sezonus žaidė Eurolygoje, taip pat trumpai išmėgino egzotišką patirtį Libane. Be titulų Graikijoje, vidurio puolėja per karjerą taip pat yra tapusi Lietuvos, Italijos ir Lenkijos lygų bei taurių, įskaitant Turkijos, čempione ir Libano pirmenybių nugalėtoja.
Ji dusyk laimėjo Europos taurę (su Atėnų „Athinaikos“ ir Stambulo „Galatasaray“), dar dvejus metus paeiliui (2021 ir 2022 m.) su Venecijos „Umana Reyer“ kovojo turnyro finale.
„Visur ir visada norėjau laimėti ir man visada atrodė, kad laimiu per mažai, – BasketNews atviravo Petronytė. – Mano pirmieji metai užsienyje buvo nelabai kam žinomoje Graikijos komandoje. Bet jau pirmą dieną atvykus treneris pareiškė, kad šio sezono tikslai yra laimėti viską, o tai yra Graikijos lygą, Graikijos taurę ir net Europos taurę, kas tuo metu man atrodė utopiška.
Bet diena po dienos, kai pamačiau, kaip einama prie šių tikslų, kaip sunkiai ir disciplinuotai dirbama, vis labiau pradėjau tikėti, kad tai įmanoma. Galiausiai baigėme sezoną iškeldamos visus šiuos trofėjus į viršų ir realiai per visą sezoną patirdamos tik vieną pralaimėjimą. Tai man užkėlė kartelę labai aukštai ir vėliau karjeroje buvo sunku susivokti, kad taip visada nebus.“
Gintarė Lietuvos moterų rinktinėje žaidė nuo 2006 metų, kai Brazilijoje dalyvavo pasaulio čempionate ir užėmė šeštąją vietą.
Aukštaūgė taip pat rungtyniavo ir Lietuvai paskutiniame 2015 m. Europos čempionate. Nuo tada lietuvės į šį turnyrą nepateko keturis kartus paeiliui ir liko prestižinių kovų užribyje.
„Labai išgyvendavau nesėkmes, o ypatingai vilkėdama rinktinės marškinėlius. Kai atėjau į rinktinę, buvo labai aukštas lygis. Mes dalyvavome pasaulio čempionate ir buvome šeštos, nuolat žaisdavome Europos čempionatuose, – kalbėjo Petronytė. – Mano svajonė visada buvo iškovoti medalį su rinktine ir dalyvauti olimpiadoje. Kai 2015 m. Europos čempionate Vengrijoje buvome per plauką nuo patekimo į ketvertą ir tuo pačiu į olimpinę atranką, ir kai pralaimėjome baltarusėms vienu metimu, man buvo didžiausias smūgis. Labai ilgai ir giliai išgyvenau tai. Tai buvo tikrai pats skaudžiausias karjeros pralaimėjimas.
Nuo tada nebepatenkame į Europos čempionatus. Tikrai liūdna. Ir man labai gaila, kad baigiu karjerą neįgyvendinus šių svajonių. Bet yra toks posakis, kad „tu visada gali turėti daugiau, tačiau nepamiršk, kad visada gali turėti ir mažiau“. Tai tikrai išmokau džiaugtis pasiektais dalykais ir nepriimti to, kaip savaime duotų. Žaidžiau aukštame lygyje, du kartus laimėjau Europos taurę, iš viso keturis kartus žaidžiau Europos taurės finaluose, nemažai sezonų žaidžiau Eurolygoje, tapau ne vienos šalies čempione. Labai vertinu tai, o rinktinės ateitimi aš tikiu. Ir nesvarbu, kad nebebūsiu jos dalimi, mano širdis yra ten.“
Pagal surinktus Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) duomenis, Petronytė pernai vasarį tapo antra rezultatyviausia visų laikų Lietuvos rinktinės žaidėja. Ji bendrai per oficialius ir draugiškus mačus surinko 1844 taškus (per 158 rungtynes).
Nepralenkiama – Jurgita Štreimikytė-Virbickienė su 2101 tašku (per 157 mačus).
Petronytė nuo 2004 iki 2009 metų gynė visų amžių Lietuvos jaunimo rinktinių garbę Europos čempionatuose.
Gintarė kartu su Jonu Valančiūnu buvo išrinkti geriausiais 2023 m. Lietuvos krepšininkais. Valančiūnas tokio įvertinimo sulaukė šeštą kartą, o Petronytė – septintą sykį karjeroje, daugiausiai tarp vyrų ir moterų rinkimus organizuojant nuo 2008 metų.
Lietuvos moterų krepšinio veidu per beveik du dešimtmečius tapusi krepšininkė pasiruošusi po karjeros dalintis savąja patirtimi gimtinėje ir prisidėti prie krepšinio puoselėjimo.
„Dabar dar sunku suvokti, kad čia jau tikrai viskas. Bet labiausiai norisi tiesiog pailsėti, skirti dėmesio savo kūnui, susidėlioti mintis, ko ir kaip noriu toliau, – kalbėjo Petronytė. – Pakeliauti, pajausti tą laisvę, kad dabar galiu pabėgti nuo rutinos ir gyventi šiek tiek kitaip. Meilė krepšiniui niekur nedingo, tad jau laukiu kada galėsiu stebėti įvairias rungtynes gyvai jau „buvusios krepšininkės“ akimis.
Jaučiu, kad per ilgą ir spalvotą karjerą esu sukaupusi daug patirties ir žinių. Skirtingose šalyse mačiau dalykus iš labai arti.
Norėčiau tai perteikti savoje šalyje ir prisidėti prie krepšinio kilimo. Bet kokiu amplua, dar nežinau.“
