Rubrikoje „MKL herojai“ pristatome žmones, kurie savo atsidavimu, darbu ir meile krepšiniui kuria Lietuvos Moksleivių krepšinio lygos istoriją. Šįkart – apie moterų krepšinio simbolį Klaipėdoje – Ramunę Kumpienę.
Gerbiamą Lietuvos trenerę pakalbino MKL projekto „Ateities kūrėjai“ dalyvė Beatričė Daugirdaitė.
Pašnekovės kelionė su oranžiniu kamuoliu prasidėjo dar pirmoje klasėje. Nuo tų dienų, kai ji pirmą kartą atsidūrė mokyklos sporto salėje, krepšinis tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Nors likimas anksti pristabdė jos, kaip žaidėjos, karjerą, Ramunė rado naują kelią – tapo trenere, mentore ir įkvėpimo šaltiniu jaunajai krepšininkių kartai.
Šiandien ji pristatoma kaip viena ilgiausiai ir veiksmingiausiai merginų bei moterų krepšinyje dirbančių Lietuvos krepšinio trenerių, paruošusi eilę krepšininkių, kurios iškovojo daugybę medalių, įskaitant ir aukso medalius Europos jaunimo krepšinio čempionatuose. Ilgametė Klaipėdos moterų krepšinio komandos trenerė, prezidentė ir direktorė. 2022 metais apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Pokalbį su trenere pradėjome nuo pirmųjų prisiminimų apie pažintį su krepšiniu.
– Kada pirmąkart pajutote, kad krepšinis – Jūsų kelias?
– Nuo pat 7 metų. Buvau labai judrus vaikas, labai sportiškas, man patiko įvairiausi žaidimai, judesys, bėgiojimai. Tėvai mane bandė nukreipti į muziką, kaip, kad ir mano sesuo. Galvojo, kad ir aš tam tiksiu. Norėjo, kad aš gročiau smuiku, bet tiesiog aš pati tikriausiai savo vidumi pajutau, kad tai ne man. Per stojamąjį egzaminą pratylėjau ir nieko nepasakiau, nei vienos natos. Supratę tėvai, nevertė, nespaudė ir leido man pasirinkti pačiai.
Pirmoje klasėje atėjusi trenerė iš krepšinio mokyklos, pakvietė lankyti krepšinio treniruotes. Ir nuo tada, kai pasirinkau krepšinį, jokių klausimų nebebuvo. Nereikėjo manęs nei vesti, nei versti. Man tiesiog labai patiko šitas žaidimas.
– Kokie buvo svarbiausi Jūsų, kaip krepšininkės, karjeros etapai ir pergalės, kurias prisimenate iki šiol?
– Dar mokyklos laikais, aštuntoje klasėje jau atstovavau šalį vyresniojo amžiaus merginų rinktinėse, čempionatuose. Įvertinimas buvo tuomet, kai mane šeštoje klasėje į stovyklą pasikvietė „Kibirkštis“ (trenerė Angelė Rūpšienė). Tada atstovavau „Kibirkšties“ komandai, dalyvavau Sąjungos čempionate. Sėkmingai viskas klostėsi, kol neprasidėjo nugaros skausmai. Šiais laikais gal ir nebūtų nutrūkusi mano kaip krepšininkės karjera, bet tuometinė medicina ir žinios dar nebuvo tiek pažengusios, kad padėtų man kaip sportininkei sėkmingai sugrįžti po traumos.
– Buvote labai jauna, kai įvyko Jūsų trauma. Kaip pavyko psichologiškai atsistatyti po visko?
– Buvau 17–18 metų, kai gydytojai konsiliume pasakė: „Rinkis – arba sportas, arba normalus gyvenimas“. Verkiau visą kelią taksi. Taksistas paklausė, ar ką nors palaidojau. Atsakiau: „Taip, palaidojau savo krepšininkės karjerą.“
Bet po to atėjo suvokimas - gyvenimas tęsiasi. Leidus sportuoti nedideliais krūviais ir mažomis apimtimis, dar žaidžiau mėgėjiškai, studentų lygoje, veteranuose, tačiau skausmai nuolat atsinaujindavo.
– Stuburo trauma sustabdė Jus kaip žaidėją, bet neatitolino nuo krepšinio. Kaip gimė mintis tapti trenere?
– Baigiant mokyklą, kai reikėjo apsispręsti, kur stoti, aš savęs neįsivaizdavau niekur kitur. Tuomet pasakiau - studijuosiu kūno kultūrą. Žinojau, kad aš vis tiek būsiu trenerė. Norėjau perduoti visą savo patirtį, supratimą, aikštelės matymą kitiems. Įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijau trenerės specialybę.
– Ar prisimenate savo pirmąją treniruotę kaip trenerė – ką galvojote, ar jautėtės užtikrintai?
– Užtikrintai. Nebuvau ką tik baigusi universitetą studentė – turėjau sukaupusi nemažai patirties, todėl į aikštelę atėjau su pasitikėjimu.
Po studijų, bandžiau įsidarbinti Klaipėdos „Knašiaus“ mokykloje, bet tada nebuvo laisvų etatų. Dirbau Klaipėdos universiteto administracijoje, kai 1997 metais sulaukiau pasiūlymo – mano trenerė išvyko į JAV, atsilaisvino vieta mergaičių grupėje. Tą rudenį pradėjau dirbti.
Pamenu, per pirmąjį pedagogų susirinkimą pasakiau tuometiniam direktoriui Eugenijui Milkontui: „Direktoriau, aš seniai čia turėjau būti“.
– Koks buvo pats netikėčiausias komplimentas ar palyginimas, kurį esate gavusi kaip trenerė?
– Nesureikšminu nei komplimentų, nei idealų. Kiekvienas žmogus, jeigu daro viską iš širdies, tiesiasi savo kelią, tai jis ir bus sėkmingas. O jeigu pradedi žvalgytis, bandai kopijuoti kitus – tau paprasčiausiai nesiseks. Aš tiesiog dirbu savo darbą ir tiek – esu Ramunė Kumpienė.
– Ar turite kokių ritualų prieš svarbias rungtynes, kurie Jums suteikia ramybės ar pasitikėjimo?
– Jokiais prietarais netikiu. Svarbiausia – pasitikėti savimi ir išlaikyti pusiausvyrą: nei per daug jaudintis, nei per mažai. Kai galva pasiruošusi priiminėti sprendimus, viskas būna gerai.
– Ką Jums pačiai davė ilgametės patirtys krepšinyje – kaip jos pakeitė Jus kaip žmogų ir specialistę?
– Per šitą ilgą laiką išmokau daug pamokų – kantrybės, savitvardos, supratimo ir empatijos kitam. Treneris auga kartu su komanda. Ir tai yra labai svarbu. Džiaugiuosi, kad ir mano aplinka leido man augti kaip trenerei.
– Kokį patarimą galėtumėte duoti 17-18 metų Ramunei?
– Nieko nekeisti.
– Kuo remiasi Jūsų trenerės filosofija?
– Kiekviena komanda - skirtinga. Vienoms reikia griežtesnių reikalavimų, kitoms - supratingumo. Su vienu vaiku reikia vienaip dirbti, su kitu dar kitaip, skiriasi ir priėjimas. Bet tai čia ir yra tas žavesys mūsų darbo, kad tu turi subalansuoti visą tai ir sulipdyti komandą. Treneris yra kūrėjas ir čia yra menas. Tu turi būti geras psichologas, tu turi būti geras motyvatorius, tu turi būti geras kaip treneris, kuris moka išreikalauti iš žaidėjo.
– Per savo karjerą užauginote daugybę krepšininkių, kurios pasiekė pergales tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Ką Jums reiškia matyti jų sėkmę ir koks santykis išliko su buvusiomis auklėtinėmis?
– Kai kurios mano „auksinės“ merginos žaidžia iki šiol. Visada yra smagu susitikti ar tai krepšinio varžybose, ar šiaip gatvėje, paplepėti. Įdomu stebėti kaip jų gyvenimai klostosi. Džiaugiuosi sulaukdama ir sveikinimų gimtadienio proga, smagu, kad nepamiršta ir prisimena. Mano pirmajai kartai jau yra virš 40 ir didžioji dalis, vis tiek myli sportą. Sportuoja, juda, eina, daro, o tai, manau, didžiausias įvertinimas treneriui.
Ir visai simboliška – mano marti, vyriausiojo sūnaus žmona, Monika Grigalauskytė, taip pat žaidžia Eurolygoje.
– Per šiuos 25 metus Jūsų treniruojamos komandos nuolat patekdavo į MKL finalinius ketvertus ir užimdavo prizines vietas. Pirmieji čempionatų medaliai prasidėjo net nuo 2000 metų. Kur šiandien laikomi visi šie apdovanojimai?
– Namuose turime vadinamąjį „šlovės muziejų“ – kambarį, kuriame sudėtos visos taurės ir medaliai.
– Šiame sezone treniruosite tiek MKL U16, tiek U12 „Pirmojo iššūkio“ mergaičių komandas. Kuo skiriasi darbas su šešiolikmetėmis ir vos pirmuosius žingsnius krepšinyje žengiančiomis dvylikametėmis, ir kaip ši patirtis formuoja jus kaip trenere?
– Nuo 16 metų prasideda etapas, kada tu gali mėgautis savo darbu. Tu gali jau stebėti, kaip merginos mąsto aikštelėje, kokius jos priima sprendimus ir tu tiesiog jau mėgaujiesi. U12 dar yra labai sunkus etapas - daugiau emocijos, daugiau darbo, daugiau reikalavimo, daugiau to, kad išmoktų, kad suprastų krepšinį. Visada akcentuoju savo mergaitėms - kol neišmokom vieno, negalime pereiti prie sudėtingesnių dalykų.
Kas yra labai svarbu pačiam treneriui tai, kad tu tiesiog matai savo darbo vaisių. Kiek tu įdėjai savo širdies, savo jėgų, savo emocijų, savo sveikatos, nuo pat pirmų dienų ir ką tu užauginai, ką tu pasiekei. Šitaip treneris ir auga kartu iš kartos į kartą, nes nėra nei vienos vienodos kartos. Aš pati matau, kad keičiuosi ir keičiuosi kartu su komandom. Su kiekviena komanda, su kiekviena karta aš esu kitokia. Tai yra geras dalykas kaip žmogui, kaip asmenybei, kaip treneriui, kaip specialistui.
– Kokius tikslus sau ir savo auklėtinėms keliate šiame sezone?
– Visada tu keli pačius aukščiausius tikslus. Bet ir visada galvoji etapais. Pirmas etapas patekti į atkrintamąsias ir jas laimėti, tada išeiti į finalinį ketvertą, o finaliniame ketverte vėl svarbiausias uždavinys laimėti pusfinalį ir paskutinis, pats svarbiausias etapas – laimėti čempionatą.
Reikia žiūrėti realiai ir žinoma, visada suteikti pasitikėjimą sportininkams, kad jie tikėtų savimi, kad jie gali tai padaryti. Per karjerą yra buvę atvejų, kai pralaimint seriją 2:0 pavyksta iškovoti tris pergales iš eilės. Kaip sakiau, niekada nereikia švęsti anksčiau laiko ir niekada nereikia pasiduoti anksčiau laiko. Taip reikia įkvėpti komandą pasitikėjimu. Aš tikiu savo komanda, komanda tiki manimi ir galutinis rezultatas yra toks – abipusis pasitikėjimas lemia gerą rezultatą.
– Stebint dabartinį MKL merginų lauką – ar matote bent kelias pavardes, kurios, Jūsų manymu, jau artimiausiais metais gali „iššauti“ ir parodyti puikius rezultatus?
– Labiausiai išskirčiau – Gabiją Galvanauskaitę. Dar viena išskirtinė žaidėja – iš Plungės, dabar atstovauja „Kibirkštį“. Tokia išskirtinė ir labai drąsi. O drąsos labai reikia. Mane žavi jaunimas, kuris nebijo klysti. Tokie vaikai, nusišlifuos tarsi deimantai ir galutiniame rezultate bus geri krepšininkai.
– Koks, Jūsų nuomone, didžiausias MKL privalumas jaunam sportininkui – rezultatai, o gal patirtis?
– Moksleivių lyga skirta vaikams – jie čia svarbiausi. Treneris taip pat yra labai svarbu. Jeigu bus trenerių, bus ir vaikų. O vaikams yra svarbu komanda, svarbu treneris, svarbu procesas ir gera atmosfera, mėgautis tuo visu procesu ir darbu. Manau, kad MKL suteikia tokią galimybę vaikams tobulėti, pamatyti save. Varžybos kaip egzaminas, kuriose gali pasitikrinti ką tu išmokai. Manau, kad čia ir yra pats didžiausias pliusas žaidėjams. Jie gali save pasitikrinti, treneris gali juos pamatyti, ką reikia dar pakeisti, tobulinti. Todėl jiems reikia sudaryti visas sąlygas, kad vaikai tiesiog džiaugtųsi gyvenimu, būtų laimingi, tada jie galės siekti tikrai aukštų rezultatų.
– Nuo pirmojo MKL sezono 2001-aisiais iki šiandien – 2025-ųjų – praėjo daugiau nei du dešimtmečiai. Kokius esminius skirtumus labiausiai jaučiate ir kuo, Jūsų nuomone, labiausiai turime pasidžiaugti?
– Kaip ir prieš 25 metus varžėmės, taip ir dabar varžomės, siekiame tų aukščiausių rezultatų. Čempionatas yra svarbus tiek treneriui, tiek vaikui, tiek visai komandai. Svarbiausia, kad yra Moksleivių lyga. Svarbu, kad yra komandos, yra varžomasi, vaikai tobulėja, treneriai auga. Man patinka tvarka, o tvarka yra, vadinasi viskas yra gerai.
– Koks Jūsų palinkėjimas MKL bendruomenei ar vaikams 25 jubiliejaus proga?
– Tikėkite savimi ir niekada nepasiduokite anksčiau laiko. Siekite pergalių, savo asmeninių pasiekimų ir mylėkite krepšinį toliau.
