Asociacija „Lietuvos krepšinis“ pradeda specialią rubriką, skirtą pristatyti artėjantį 2027 m. Europos čempionatą ir Lietuvos krepšininkes.
Laura Juškaitė
| Pozicija: | PF, SF |
| Amžius: | 28 |
| Ūgis: | 187 cm |
| Svoris: | 83 kg |
| Gimimo vieta: | Skuodas, Lietuva |
2027 m. birželį moterų „EuroBasket“ kovos vyks Belgijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Lietuvoje. Mūsų šalyje vyks ne tik visos Lietuvos rinktinės pirmojo etapo kovos, bet ir svarbiausios kovos dėl Senojo žemyno medalių.
Pirmąja rubrikos „EuroBasket 2027 Lietuvoje“ pašnekove tapo Lietuvos rinktinės kapitonė Laura Juškaitė.
28-erių krepšininkė šį sezoną rungtyniauja Mersino CBK klube, kuris pateko į Europos taurės pusfinalį ir yra laikomas pagrindiniu favoritu laimėti Europos taurę.
L. Juškaitė yra viena iš pagrindinių Turkijos ekipos lyderių – Europos taurėje vidutiniškai renka po 14,8 taško ir fiksuoja 19 naudingumo balų rodiklį.
Tuo metu Europos čempionato atrankoje per pirmąsias dvi rungtynes Lietuvos rinktinės puolėja taip pat demonstravo solidų žaidimą – 13 taškų, 6,5 rezultatyvaus perdavimo, 8,5 atkovoti kamuoliai ir 20,5 naudingumo balų.
Aikštėje L. Juškaitė vidutiniškai praleidžia po 30,6 min. ir tai yra didžiausias rodiklis visoje Lietuvos rinktinėje.
„Lietuva.Basketball“ svetainė kartu su L. Juškaite aptarė klubinio sezono aktualijas, Lietuvos rinktinę ir atskleidė iki šiol daugeliui nepažintą savo asmenybės pusę.
Su Turkijos klubu nori laimėti Europos taurę
– Kaip jautiesi savo dabartiniame klube?, – „Lietuva.Basketball“ pradėjo pokalbį su rinktinės kapitone.
– Jaučiuosi gerai. Galbūt ne viskas sėkmingai susiklostė Eurolygoje, bet Europos taurėje ir Turkijos čempionate viskas kol kas sekasi gerai. Radau vietą ir savo rolę komandoje, turiu daug žaidybinio laiko ir esu viskuo patenkinta.
– Kokius tikslus Mersino klubas yra išsikėlęs likusioje sezono dalyje?
– Šiuo metu didžiausias akcentas – laimėti Europos taurę. Tikrai turime tam tinkamą sudėtį ir galimybes. Turkijos lygoje, žinoma, irgi norime laimėti. Tuo pačiu suprantame, kad Stambulo „Fenerbahče“ yra daugkartinė čempionė ir nebus taip paprasta. Tikslas yra žaisti finale ir ten jau žiūrėsime, ar galime „užsikabinti“.
– Tu jau žinai, ką reiškia laimėti Europos taurę, kuomet 2021 m. triumfavai su „Valencia“ klubu. Ar CBK komandoje yra daugiau krepšininkių, kurios žino, ką reiškia laimėti tarptautinį trofėjų?
– Tikrai yra. Geresnės turkės visada žaidžia laiminčiose komandose. Turime nacionalinių rinktinių žaidėjų, todėl tos svarbių rungtynių patirties turime visos. Nesame jauna komanda – turime labai daug patyrusių žaidėjų.
– Turkijos klube pergalių siekiate kartu su Egle Šventoraite. Kiek džiugu dėl to?
– Ta lietuviška dvasia tikrai jaučiasi. Su Egle esame geros draugės. Gyvename tame pačiame pastate, jau teko pas ją eiti ir pareguliuoti televizorių, nes kažkas neveikė (šypsosi). Mūsų krepšininkių, žaidžiančių užsienyje, nėra daug, todėl tikrai didelis atsitiktinumas, kad su Egle žaidžiame toje pačioje komandoje. O tai yra vien pliusai.
– Kaip apibūdintum Mersino miestą?
– Tai miestas, kuris išsiskiria savo geru oru. Žiemos tokios kaip ir neturime. Turėjome lietingesnę savaitę, bet 12 laipsnių šilumos buvo šalčiausia, ką čia teko patirti. Turime gerą orą, palmes ir jūrą. Tai vidutinio dydžio miestas, kuriame nėra kamščių ir jame labai patogu gyventi.
Lyderės vaidmuo atėjo natūraliai
– Esi viena svarbiausių žaidėjų tiek savo klube, tiek Lietuvos rinktinėje. Ar jautiesi pasiekusi savo karjeros zenitą?
– Esu jau ganėtinai susiformavusi krepšininkė. Tuo pačiu matau vietų, kur galiu dar pridėti ir ten stengiuosi dar labiau padirbėti ir patobulėti. Bet labai daug ateina iš pasitikėjimo – jeigu turi komandos trenerio ir komandos draugių pasitikėjimą, daugiau žaidi ir automatiškai geriau rungtyniauji. Kartais gali jaustis gerai fiziškai, bet jeigu neturi pasitikėjimo, rezultatai kenčia.
– Ką tau reiškia būti komandos lydere? Kaip tu supranti šį vaidmenį aikštėje ir už jos ribų?
– Stengiuosi labai to nesureikšminti. Nėra taip, kad norėjau būti lydere. Tiesiog visada stengiausi, kantriai dirbau ir tai gavosi natūraliai. Esu iš tų žaidėjų, kuri gali prisitaikyti. Noriu, kad geriau būtų mano komandos draugėms, visai komandai, o ne tik man. Kai reikia, pasiimu iniciatyvą į savo rankas, bet viskas atėjo tik per darbą.
– Ar esi viena iš tų, kuri mėgsta ir jaučia pareigą pasakyti sutelkiantį žodį rūbinėje?
– Čia yra vienas iš tų aspektų, kuriame norėčiau patobulėti. Ypač, kaip Lietuvos rinktinės kapitonė, norėčiau pasakyti tai, ką reikia ir kada reikia. Tinkamoje vietoje ir tinkamu. Ties tuo dar tikrai noriu patobulėti. Šiaip komandoje yra vokalesnių žaidėjų ir visos galime pasisakyti, bet jeigu niekas nekalba, tenka ir man pasisakyti.
– Niekada neatsisakai atstovauti Lietuvos rinktinei. Ką tau tai reiškia?
– Man tai yra natūralus dalykas – aš nežinau, kaip gali būti kitaip. Nuo 15-likos metų visuomet vykdavau, kai buvau kviečiama. Net nežinojau, kad galima nevykti ir tokia opcija egzistuoja (šypsosi).
Keista, kai žaidėjai atsisako. Man tai – garbė, pareiga ir emocijos, kurių niekur kitur negausi. Labai džiaugiausi, kad praėjusią vasarą galėjau žaisti Europos čempionate ir visa tai patirti.
– Reguliarias treniruotes pradėjai lankyti tik nuo 14-likos. Iki tol gimtajame Skuode užsiiminėjai lengvąja atletika. Kiek tai prisidėjo prie tavo, kaip atletės, sėkmės?
– Nedėčiau didelio akcento. Vaikystėje buvo svarbu būti fiziškai aktyviai, galbūt kažkiek tai padėjo susiformuoti, bet didžiausias ir svarbiausias darbas prasidėjo nuo to, kai pradėjau lankyti krepšinį ir radau trenerį Ugnių Savicką, su kuriuo dirbam visais atletinio rengimo klausimais.
– Kaip atrodė tavo santykis su oranžiniu kamuoliu prieš pradedant lankyti krepšinio treniruotes?
– Augau mažame miestelyje. Pradžioje apskritai gyvenome kaime, todėl visas laisvalaikis būdavo praleidžiamas lauke žaidžiant futbolą, krepšinį ir visi kiti sportai. Nors Skuode niekada nelankiau krepšinio treniruočių, man krepšinis nebuvo svetimas.
Vaikystėje nebūtų patikėjusi savo ateities pasiekimais
– Kada supratai, kad krepšinis tau gali tapti kur kas daugiau nei laisvalaikis?
– Būdama 14-likos išvykau į Vilniaus krepšinio mokyklą (VKM). Jeigu kažkam įsipareigoju, stengiuosiu „nenumesti“ to dalyko. Taip po truputį augau, žaidžiau „Jaunuosiuose talentuose“, baiginėjant mokyklą atsidūriau Vilniaus „Kibirkštyje“. Kai 2018 m. pirmą kartą tapau legioniere, supratau, kad krepšinio nebemesiu, tai bus mano kelias ir galėsiu tuo mėgautis.
– Savarankišką gyvenimą atskirai nuo tėvų pradėjai sulaukusi vos 15-likos. Kiek tai padėjo greičiau subręsti kaip žaidėjai ir žmogui?
– Gyvenau sporto bendrabutyje. Kasdienis gyvenimas ir poreikis pasirūpinti savimi prisidėjo prie tos asmenybės brendimo. Kažkaip mane visą gyvenimą lydėjo vyresni draugai ir žmonės, iš kurių galėjau „pasiimti“ gyvenimiškos patirties ir įgauti brandesnio mąstymo.
– Ką galėtum patarti dabartinėms paauglėms, kurios palieka savo gimtuosius miestus ir atvažiuoja siekti savo svajonių į Lietuvos didmiesčius?
– Patarčiau prisiminti, kad kiekvieną kartą, kai tu nueini ne į treniruotę, o kažkur kitur, tave tai nutolina nuo tikslo. Galiausiai, kiek darbo įdėsi, tą ir turėsi. Tai – paprasta matematika.
– Ar jauti ryšį su savo gimtuoju Skuodu?
– Ryšys toks, kad ten gyvena mano tėvai. Kai turiu laiko, nuvažiuoju ir aplankau juos. Skuodas visada liks mano gimtaisiais namais, į kuriuos malonu grįžti, bet savo draugų ir pažinčių ratą labiau susiformavau atvykus į Vilnių.
Kalbant apie krepšinį, jeigu bus galimybė ir kažkas kažką darys su Skuodo mergaičių krepšiniu, mielai prisidėsiu ir padėsiu.
– Ar maža mergaitė Laura iš Skuodo patikėtų, jeigu pasakytum, jog ji ateityje taps Europos taurės klubo ir Lietuvos rinktinės lydere?
– Turbūt, kad ne. Aš visada buvau iš tų kuklių ir nedrąsių vaikų, kurie bijodavo svajoti ir kelti sau kažkokius didelius lūkesčius. Gal tik būdama 25-erių supratau, kad tikrai turiu tam gabumų, sunkiai dirbu ir kartais per daug save nuvertinu. Manau, kad jauniems žmonėms reikia daugiau pasitikėti savimi ir nenuvertinti savęs manant, kad aplinkui visi yra geresni už tave.
– Kaip išsiugdyti tą sveiką pasitikėjimą savimi, kuris transformuotųsi į sėkmingą žaidimą?
– Tą vidinį pasitikėjimą savimi ir savo veiksmais kiekvienas atranda savais keliais. Man padeda papildomas darbas. Jeigu treniruotėse padarau daugiau už kitus, aš suprantu, kad ir rungtynėse turbūt galiu padaryti daugiau. Pavyzdžiui, galiu išsimesti daugiau metimų, nes aš jų nusipelniau savo darbu.
Kitas pavyzdys – tu žaidi su WNBA patirties turinčiomis krepšininkėmis ir tu matai, kad niekuo joms nenusileidi. Man tai buvo tarsi pamatymas, kad nesu tokia bloga, kokia įsivaizdavau esanti. Manau, tai buvo didelė mano problema nuo vaikystės – aš netikėjau savimi. Man treneriai nuolat sakydavo, kad aikštėje turiu būti piktesnė, nebijot pakovoti už save. Treneriai sakė, kad turiu viską, bet reikėjo pridėti įžūlumo ir pasitikėjimo savimi.
Kapitonės antpečiai ir WNBA galimybė
– Kaip tapai Lietuvos rinktinės kapitone?
– Viskas įvyko paprastai. Vasarą, atrodo Šilutėje, susirinkome į treniruočių stovyklą. Rinktinėje jau nebebuvo Gintarės Petronytės, kažkam prieš treniruotę reikėjo sušukti „Mes už Lietuvą“. Ta pati Eglė Šventoraitė pasiūlė, kad tai padaryčiau aš. Treneriai sutiko, žaidėjos nesipriešino, taip ir gavosi. Jokių didelių apeigų nebuvo (šypsosi).
– Esi tarsi jungiamoji grandis tarp vyresnių ir jaunesnių rinktinės krepšininkių. Ar pastebi kultūrinių kartų skirtumų?
– Pastebiu, kad jaunimas prieš rungtynes ar ilgąją pertrauką labai mėgsta išsitraukti telefonus, kas man kažkiek keista. Kadangi amžiaus prasme esu per viduriuką, stengiuosi suprasti, kuo gyvena ir jaunesnės, ir vyresnės žaidėjos. Aikštėje galiausiai visos darome tą patį – žaidžiame krepšinį ir siekiame pergalių. Aišku, jaunimui trūksta patirties, bet tai natūralu. Aš pati prisimenu save, kokia buvau prieš dešimt metų. Stengiuosi padėti ir rasti balansą.
– Ar dabartinis rinktinės jaunimas gerbia labiau patyrusias krepšininkes?
– Manau, kad tikrai taip. Kai veteranės kažką pasako, jaunimas visada klauso (šypsosi). Bent jau Lietuvos rinktinėje niekada neturėjome problemų dėl amžiaus skirtumo. Atmosfera rinktinėje visada gera, visada glaudžiai ir pozityviai bendraujame, nėra jokių pykčių.
– Kaip pasikeitė rinktinės žaidimas, kai vyr. treneriu tapo Vilius Stanišauskas?
– Visų pirma, tai buvo šviežias oro gūsis. Nesiečiau to vien su trenerio Viliaus atėjimu, bet patobulėjo ir pačios žaidėjos. Dabar žaidžiame modernesnį, laisvesnį, daugiau „bėgantį“ krepšinį. Dabar tas krepšinis, kurį žaidžiame, yra gražus žiūrovams ir mums malonu jį žaisti.
– Kokie tavo, kaip krepšininkės, tikslai ir svajonės?
– Vienas iš pagrindinių tikslų – įsitvirtinti Eurolygoje. Kojas ten esu jau apšilusi, bet norisi įsitvirtinti ir demonstruoti geresnius rezultatus. Taip pat manau, kad yra realus šansas debiutuoti ir WNBA. Aišku, 2027 m. laukia Europos čempionatas, kuriame norisi pasirodyti kuo geriau. Kol kas į tai nesifokusuoju, bet ir taip aišku, kad norint žaisti gerai, reikia toliau tobulėti, stengtis ir išlikti sveikai.
– Domiesi sveika gyvensena ir teisinga kūno priežiūra. Kokie būtų tavo patarimai žmonėms, kurie nebūtinai yra krepšininkai, bet nori gyventi sveikai?
– Žmonės yra per daug linkę fokusuotis į visokius papildus ir magiškus receptus, nors patys nepadaro paprasčiausių dalykų. Pavyzdžiui, gerai išsimiegoti, sveikai valgyti ir pasirūpinti ne tik kūnu, bet ir savo mintimis.
Ką aš atradau, tai minčių dienoraštį. Stengiuosi palaikyti „švarias“ mintis, kad mano galvoje nebūtų to negatyvo.
– Šių laikų populiariosios kultūros dalis – tinklalaidžių gausa. Galbūt galėtum pasidalinti, ką pati klausai ir galėtum rekomenduoti kitiems?
– Podkastų klausau ir žiūriu tikrai daug – seku praktiškai visus lietuviškus „podkastus“ apie krepšinį. Taip pat labai patinka „comedy“ (liet. komedijos) žanras. Daug keliaujame, todėl tie podkastai tikrai praskaidrina dienas. Be to, mėgstu įsijungti ir namuose, kad kažkas lietuviškai kalbėtų.
Iš angliško turinio žiūriu krepšininkų Elijah Bryanto ir Trey Drechselio video vlogus. Jie dalinasi kasdieniu sportininko gyvenimu. Taip pat mėgstu turinį apie keliones.
– Ar galima sakyti, kad šiuo metu gyveni savo svajonių gyvenimą?
– Aš asmeniškai tikrai gyvenu svajonių gyvenimą. Žinau, kad tai yra ne kiekvienam, nes profesionalaus sportininko kelias yra sudėtingas. Turi pereiti per daug sunkumų, nusivylimų, tų pačių traumų. Bet kai turi tikslą, jo sieki ir matai progresą, tai suteikia daug laimės ir džiaugsmo. Kiekvienam jaunam žmogui svarbu atrasti tą dalyką, kuris „veža“, tuomet viskas vyksta lengviau.
