Lietuvos moterų krepšinio klubas po 5 metų pertraukos grįžta į tarptautinę sceną – Vilniaus „Kibirkštis-MRU“ gavo garantuotą vietą Europos taurės reguliariajame sezone.

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovai – prezidentas Vydas Gedvilas ir generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas – kartu su „FIBA Europe“ vykdančiuoju direktoriumi Kamiliu Novaku praėjusią savaitę lankėsi Vilniaus miesto savivaldybėje.

Praėjusią savaitę, ketvirtadienio vakarą, nuaidėjo Moterų krepšinio lygos uždarymas, kurio metu komandoms buvo įteikti iškovoti apdovanojimai.

Įspūdingus rezultatus demonstravusios „Kibirkšties-MRU“ krepšininkės atsiėmė Lietuvos čempionių titulą.

„Kibirkštis-MRU“ Lietuvos čempionių titulą kėlė antrus metus paeiliui.

2021-2022 m. sezone sostinės klubo krepšininkės taip pat apgynė Karalienės taurę, iškovojo 3 vietą Europos moterų krepšinio lygoje (EWBL) ir buvo arti pergalės Baltijos lygos finale prieš Rygos „TTT“.

Atslūgus pasibaigusio sezono emocijoms, Gitautas Kievinas dalinasi praėjusio sezono vertinimu.

– Pirmiausia, treneri, bendrai apie sezoną. Kaip vertinate sezoną? Ar įvykdėte išsikeltus lūkesčius? Ar esate laimingas? – bckibirkstis.lt paklausė G. Kievino.
– Sezonas buvo iš tiesų sunkus tiek fizine, tiek psichologine prasme. Turėjome daug kelionių, kurios tikrai labai sekino, tačiau esame profesionalai ir turėjome prisitaikyti ir judėti į priekį. Buvome atpratę nuo įtempto tvarkaraščio, kadangi praeitame sezone Baltijos čempionatas nevyko dėl Covid-19 pandemijos, tačiau svarbiausia, kad įvykdėme visus tikslus ir dar daugiau – kalbu apie EWBL. Esu maksimaliai laimingas pasiektais rezultatais ir komandos nusiteikimu svarbiausiuose mačuose.

– Sezono pradžioje komandą paliko dvi žaidėjos (Dominyka Gerkytė ir Isis Lane), todėl kiek įmanoma greičiau reikėjo persikvalifikuoti ir užkamšyti skyles. Kiek sunku buvo perkvalifikuoti komandą, kad nenukentėtų rezultatai?
– Nėra paslaptis, kad nepataikėme su legioniere (I. Lane – aut. past.), kuri neatitiko minimalių reikalavimų. Džiaugiuosi, kad Vilniuje turime puikiai veikiančią dublerinės komandos sistemą. Esame dėkingi trenerei Jurgitai Štreimikytei-Virbickienei, kuri stipriai mums padėjo – gavome net geresnes žaidėjas nei planavome. Be abejo, „Kibirkšties-VKM“ ekipą susilpninome radikaliai, jeigu būtume atlikę geresnę komplektaciją sezono pradžioje – dublerių krepšininkės būtų minimaliai ketverto komanda.

Labiausiai gaila dėl Dominykos (Gerkytės – aut. past.), kuri išvyko. Ji – dublerių komandos žaidėja, į kurią dėjome daug vilčių. Esame patenkinti Šeilos (Gudinskaitės – aut. past.) prisijungimu, ji mums tikrai labai pagelbėjo. Daug žaidimo minučių negalėjome duoti, tačiau buvome sutarę dėl šanso grįžti į aukščiausią lygį Lietuvoje ir treniruotis prieš geriausias žaidėjas lygoje.

– Pasipildžius dvejomis dublerinės komandos žaidėjomis jautėtės stabilesni? Kaip sekėsi merginoms įsilieti į komandą? Ir kaip greitai joms tai pavyko padaryti?
– Pradžioje Ugnė (Sirtautaitė – aut. past.) įėjo stabiliau, pasitikėdama savimi, nes buvo pagavusi gerą bangą dublerinėje ekipoje. Vėliau kažkiek neatlaikė konkurencijos. Ugnei pritrūko pasitikėjimo savimi, daug kalbėjomės apie tai, kad ji neturi galvoti apie pramestus metimus. Ji labai jautri, dėl visko labai pergyvena, tad Ugnei reikia daugiau mylėti save, o tada ji pakils į aukštesnį lygį, bet visumoje – aš ja labai patenkintas, ji – darbinis žmogus.

Tuo tarpu Gerda (Raulušaitytė – aut. past.) prisijungė ir slapstėsi šešėlyje, atrodė vangiai, nusimesdavo atsakomybę nuo savęs. Įpusėjus sezonui ji pražydo kitomis spalvomis – kantriai dirbo, ėjo į priekį labai dideliais žingsniais ir tapo viena svarbiausių figūrų aikštelėje. Nemaniau, kad taip greitai galima prasimušti į starto penketą, rinkti dvigubus dublius. Gerda yra labai geras pavyzdys jaunesnėms žaidėjoms, kad kantriai ir daug dirbant galima kilti į aukštesnį lygį.

– Kaip vertinate merginų progresą viso sezono metu?
– Manau, kad visos žengė keletą žingsnių į priekį. Sezono metu vis kita iššaudavo ir nustebindavo savo pasirodymais. Žinoma, turint tokią patyrusią žaidėją, kaip Gabrielė (Šulskė – aut. past.), nelabai gali jai padėti, bet ji labai daug prisidėjo prie mūsų komandos progreso. Su ja dirbau jau 4 sezoną iš eilės ir tendencingai kilome į viršų. Ji – mano sėkmės paslaptis.

– Sezono metu neišvengėte bangavimų – vieną dieną duodavote kovą Rygos TTT, kitą dieną lygiai kovojote su lentelės viduryje esančiomis komandomis. Ko komandai trūko, kad įgauti daugiau stabilumo?
– Manau, kad trūko nusiteikimo rungtynėms. TTT komandai nedavėme nei vienų lengvų rungtynių, nes būdavome nusiteikę kautis, jei norime išlikti rungtynėse. Kitas momentas, prieš kito kalibro varžovus susikaupdavome, nes jos laikosi krepšinio taisyklių, žinodavome, kas, kur, kada ateis į pagalbą ir panašiai. Estijoje patirtas pralaimėjimas buvo kažkoks chaosas. Komandos gynyba buvo be jokių taisyklių, blogas išsidėstymas, o mes nepataikėme iš toli, dėl ko ir suklupome, tačiau tas pralaimėjimas buvo naudingas – gavau piktesnes ir alkanesnes žaidėjas treniruotėse.

– Kaip sezono pabaigoje pavyko motyvuoti žaidėjas kovojant dėl aukso, kai viso sezono metu patyrėte vos 6 pralaimėjimus (3 iš jų Baltijos lygoje, likę 3 – Europos moterų krepšinio lygoje)?
– Jei atvirai, iš manęs daug motyvacijos joms nereikėjo. Pačios nusiteikdavo, suprasdavo rungtynių kainą. Dirbau su tikromis profesionalėmis. Ateinu į rūbinę ir visų akys dega, nes jos jau pasiruošusios kautis.

– Tai jums jau trečiasis sezonas Vilniaus klube. Kokią didžiausią pamoką šiemet išmokote?
– Pamokų gavau daug. Visas jas pasiliksiu sau, nes tai mano kelias. Pripažinti ne gėda – klaidų buvo.

– Ką pasakytumėte sirgaliams, kurie taip aktyviai palaikė Jūsų komandą lemiamose kovose?
– Žinote, sezonui einant į pabaigą mūsų sirgalių padaugėjo ir jie buvo visų pergalių liudininkais. Labai džiaugiuosi jais, kad rodo aktyvų dėmesį merginoms, nes joms to labai reikia. Palinkėsiu, kad kitą sezoną sirgalių būtų dar daugiau ir toliau taip palaikyti savo mylimą komandą. Ačiū jums.