Šių metų vasaros pabaigoje prie LCC tarptautinio universiteto moterų krepšinio komandos vadovybės prisijungė ilgametė moterų krepšinio trenerė Lina Brazdeikytė. Dabar Lina dirba moterų komandos trenerio Viliaus Stanišausko asistente.
Ją į komandą pakvietė vyriausiasis Universiteto vyrų krepšinio komandos treneris Marius Tamolis.
Lina prisijungė prie komandos, nes ją sužavėjo M. Tamolio išdėstyta vizija moterų krepšinio klubui. Ta vizija – holistinis siekis skatinti žaidėjų profesionalumą tiek krepšinio aikštelėje, tiek siekiant aukštojo išsilavinimo. Ši krepšinio komanda – išskirtinė, nes klubo siekis yra išlaikyti balansą tarp gabumų puoselėjimo krepšinio aikštelėje ir akademinių žinių, įgyjamų universitete.
Anot Linos šiais metais suburta komanda iš tiesų yra pajėgi ir konkurencinga. Visos komandos narės bei treneriai yra vienodai nusiteikę ir turi išsikėlę bendrus tikslus, atsakingai žiūri į savo darbus ir įsipareigojimus.
– Galbūt galite plačiau pasidalinti apie savo ankstesnio gyvenimo etapus?
– Nuo tada, kai mane devynerių metų mama atvedė į pirmąją treniruotę, visas mano gyvenimas susijo su krepšiniu. Daugelį metų teko žaisti įvairiuose klubuose, o baigusi profesionalios sportininkės karjerą tapau trenere. Net nebuvo jokio svarstymo ką daryti, nes tiesiog vienam gyvenimo etapui pasibaigus, prasidėdavo kitas.
Kurį laiką Lina gyveno užsienyje, kur pabaigė ir magistro studijas, bet vėliau nusprendė su dukra grįžti į Lietuvą. Čia tuometiniai federacijos prezidentas Arvydas Sabonis ir generalinis sekretorius Mindaugas Špokas pasiūlė užimti moterų ir merginų krepšinio projektų vadovės pareigas, kur ji išdirbo penkerius metus. Šioje pozicijoje Lina džiaugiasi įgavusi patirties krepšinio užkulisių darbe bei organizaciniuose reikaluose.
Vėliau pabaigė Lietuvos sveikatos ir sporto universitetą. Studijos Lietuvoje šiek tiek skyrėsi nuo studijų Prancūzijoje, nes čia buvo labiau pasinerta į teorinius dalykus nei ankstesnėse studijose užsienyje. Iš pradžių tai Linai sukėlė sunkumų, bet galiausiai ji atsineštas požiūris, kad statistikos ir tyrimai yra nieko verti – pasikeitė. Lina dabar teigia, kad pripažino, kad iš seniau „jeigu mes, treneriai, priimtume ir atsižvelgtume į tuos mokslinius tyrimus ir atliktus darbus, mūsų darbas tikrai gerokai palengvėtų. Nes ta statistinė analizė, kur žmonės kartais dirba po 10-15 metų ir atlieka analizes ir po to pateikia išvadas – čia yra neįkainojamas dalykas.“
– O kaip apskritai sekasi dirbti su Viliumi, moterų komandos treneriu, ir pačia komanda?
– Kol kas viskas tikrai puiku. Su Viliumi mes esame pažįstami jau ne pirmieji metai. Tad prisijungusi prie komandos jau žinojau ir jo darbo stilių, metodus, pačią asmenybę ir charakterį. Su Viliumi visada randame bendrą kalbą. Ir turime, tikrai ne identišką požiūrį į krepšinį. Bet tai tikrai nėra blogai, nes jeigu būtų identiški, tai jam iš manęs naudos nebūtų. Ir galima sakyti, kad tie skirtumai, skirtingos patirtys – vienas kitą papildo. Pavyzdžiui, jis stipresnis vienoje vietoje, aš galbūt kitoje ir visą tai mes atnešame merginoms į treniruotes, rungtynes. Taigi, manau, kad tai yra mūsų stiprybė.
– Smagu, kad tarp jūsų ir Viliaus yra sinergijos, kuri padeda tobulinti komandą. Bet ar pastebite kokių iššūkių dėl tarpkultūrinių aspektų, o galbūt tas moterų komandiškumas atsveria tuos iššūkius?
– Jau po pirmos savaitės treniruočių mes, treneriai, praktiškai vienu metu pasakėme vos ne tą pačią frazę – kad tai yra komanda, kuri gerai jaučiasi kartu. Tiesiog sulipo. Galbūt tai buvo charakteriai, galbūt padėjo tai, kad jos kartu studijuoja tame pačiame universitete, vadinasi jau turi kažką daugiau bendro nei tik krepšinio aikštelė ir dabar tai yra tikrų komandos draugių būrys. Ir pykčių iki šiol nebuvo. Gali nuskambėti keistai ir paradoksaliai, bet tai gali būti vienas iš neigiamų komandos bruožų. Na negali būti, kad 17 žmonių iš skirtingų pasaulio šalių, kultūrų, su skirtinga istorija neturėtų jokių kabliukų ar aštrių kampų. Tikrai jų yra ir tai, kad jie neišlenda, kad jie nematomi – man kelia nerimą.
Lina svarsto, kad galimai merginos baiminasi konfliktų, išreikšti savo nuomonę, kad nebūtų paveikta atmosfera tarp komandos narių. Tačiau Lina taip pat teigia, kad kartais net ir griežtesnis žodis ar gerai suformuluota kritika yra naudinga. Be kritikos nebus ir progreso, o kalbėdama apie savo komandą, Lina neslepia: „Šiai dienai dar esame tokiame rožiniame kokone ir privalome vis dėlto išsakyti griežtą ar galbūt skaudesnį žodį tam, kad keliautume į priekį“.
–Lietuvoje turime žymių ir daug pelniusių sportininkių tiek krepšinyje, tiek kitose sporto šakos, bet visuomenės stigmos apie moteris sportininkes vis tiek egzistuoja. Jūsų nuomone, kas padėtų perlipti per tas stigmas ir kas galėtų padėti pakeisti visuomenės nuomonę apie tai?
– Visiškai tų stigmų pašalinti neįmanoma. Tai padaryti būtų visiška utopija. Bet, žinoma, – geri pavyzdžiai. Be to, atsargi, kryptinga, teisinga komunikacija labai pagelbėtų.
Savo pačios krepšininkės karjeros metu Lina pastebėjo, kad sportininkėms Lietuvoje yra sunku būti įvertintoms ir pripažintoms. Ji tai pastebėjo išvykusi į Prancūziją, kur ją dažnai pagirdavo. Lina juokauja, kad lietuvis, sulaukęs pagyrimo, dažnai pasidaro įtarus, tarsi iš jo kažko būtų tikimąsi. Tad šioje srityje atsiranda ir savų sunkumų.
Lina įvardijo ir kelis skirtumus tarp moterų ir vyrų krepšinio. Moterų krepšinyje lengviau pastebėti trenerio indėlį ir įtaką. O ir komandiškumas, taktiniai sprendimai dažniausiai yra patrauklesni krepšinį išmanantiems žmonėms negu vyrų krepšinis, kuriame dažniau galima pastebėti didžiulių šuolių, blokų ar vaidybos.
Lina pripažįsta, kad dažnai jaunas ir talentingas merginas riboja jų artimieji dėl savo įsisenijusių požiūrių ar baimių. O artimųjų nuostatos dažnai net traumuoja jaunas merginas, kas ir priverčia atsisakyti sporto.
Lina įvardija tris baubus, kuriuos dažniausiai pastebi visuomenėje, o ypač pas jaunų sportininkių tėvelius. Pirmasis ir pagrindinis baubas – kad merginos išaugs aukštos. Lina teigia, kad toks mąstymas ją liūdina, nes ūgio negalima išlavinti kaip šuolio ar bėgimo greičio. Antrasis baubas panašus į pirmąjį – kad mergina apaugs raumenimis. Tačiau čia Lina vėl griežtai teigia, kad nėra mačiusi nei vienos krepšininkės, kuri būtų tokia. Kita vertus, tie raumenys, kuriuos merginos užsiaugina, padeda joms lengviau ir grakščiau judėti. Trečiasis baubas – kad krepšinis yra traumuojanti sporto šaka. Šiuo atveju, Lina teigia, kad atletai, kurie nuolatos tam ruošiasi ir ugdo savo fizinį pasiruošimą, labai dažnai gali išvengti traumų. Lina pateikia palyginimą, kad patirti traumą krepšinio aikštelėje yra tokia pati tikimybė kaip ir užsigauti darant bet kokią kitą veiklą savo namuose ar tiesiog einant gatve.
„Yra aukšto lygio žaidėjų, kurie žaidžia 20 metų nepatyrę jokių traumų, nes jų darbo etika yra nepriekaištinga, jų investavimas į savo kūną, pasiruošimą, atleto higieną yra aukščiausio lygio. Ir viskas priklauso tik nuo paties žmogaus. Jeigu požiūris bus atmestinas, tad aišku, kad bus traumų. Bet jeigu požiūris bus teisingas, traumų pavyks išvengti.“
– Iš tikrųjų labai smagu, kad taip išsamiai pasidalinote apie savo patirtis ir apie moterų poziciją krepšinyje bei sporte. Galbūt norėtumėte ką nors pridurti apie savo viziją, ko norite pasiekti šiais metais su savo komanda ir kaip tikitės to pasiekti?
– Vizija išlieka ta pati. Noras didžiausias yra, kad susikurtume reputaciją klubo, kuriame žaidėjos atsiskleidžia, kuriame žaidėjos gauna geriausias sąlygas tam, kuriame žaidėjos gauna išsilavinimą ir kuriame kreipiamas dėmesys į jų dvigubą karjerą. Ir noriu tiesiog, kad mes taptume būtent ta vieta, kuri to moko ir kuri parodo ir sudėlioja tas gaires, nuo kurios merginos gali atsispirti ir toliau eiti į platesnius vandenis profesinėje srityje ar tai būtų krepšinis, ar profesija įgyta universitete. Bet patirtis įgyta aikštelėje, manau, kiekvienai iš jų bus neįkainojama ir labai praturtinanti.
O ką labai norėčiau palinkėti visoms mūsų merginoms, sportuojančioms, stiprioms asmenybėms – mes kartais per daug išeikvojam energijos, bandydamos įrodyti savo tiesą aplinkiniams. Jeigu tu žinai, kad tu darai teisingai, esi teisingame kelyje, turi savo tikslą ir esi visiškai užtikrintas tuo tikslu, tai koks skirtumas ką kiti kalba. Nesiblaškai, darai savo darbą ir rezultatai bus.
