Naują sezoną „Šiaulių-Vilmers“ moterų komanda pasitiko atsinaujinusi. Pagrindinio stratego postą užėmė prieš tai dvejus metus ekipos vyr. treneriams asistavęs Mindaugas Kriščiokaitis. Pokyčių neišvengta ir komandos sudėtyje. Visgi, toliau geltonai juodus marškinėlius liko vilkėti keturios krepšininkės, tarp kurių ir pirmą kartą savo karjeroje kapitonės pareigas užimsianti Kamilė Berenytė.
Jau trečiąjį sezoną Šiauliuose pradėjusi marijampolietė po truputį miestą pradeda vadinti ir savo namais.
„Kartais ir pati susimąstau, kad nemažai laiko esu praleidusi gyvendama ir atstovaudama Šiaulių miesto moterų komandai, – pasakojo puolėja. – Pirmaisiais metais nejaučiau didelės simpatijos šiam kraštui, bet pamažu šis jausmas ėmė kisti. Panašu, kad po truputį prisijaukinau šią vietovę ir jau galiu Šiaulius vadinti namais.“
Šalia profesionalaus krepšinio ir mergaičių trenerės pareigas „Saulės“ krepšinio akademijoje pradėjusi užimti Kamilė teigia, kad suderinti šias veiklas įmanoma, kai įdedi daug darbo. Visgi, bandant pritraukti jaunąsias krepšininkes į treniruotes kartais kyla sunkumų.
„Šiais metais bandome surinkti mažiausiųjų komandą. Eilę metų moterų krepšinis, ypač vaikų amžiuje, nėra populiarus Lietuvoje. Treneriai susiduria su sunkumais sudarinėjant naujas mergaičių komandas. Su tuo susiduriu ir aš, bet labai viliuosi, kad galų gale pavyks įtikinti mažąsias sportininkes išbandyti save“, – problemas mergaičių krepšinyje įvardino „Šiaulių-Vilmers“ kapitonė.
Interviu bcsiauliai.lt puslapiui Berenytė papasakojo apie nuotaikas naujai suburtoje Saulės miesto komandoje, kapitonės pareigas bei besivystančią trenerės karjerą.
– Kamile, tai jau treti tavo metai mūsų komandoje. Ar gali Šiaulius po truputį vadinti savo namais?
– Kartais ir pati susimąstau, kad nemažai laiko esu praleidusi gyvendama ir atstovaudama Šiaulių miesto moterų komandai. Jei atvirai, niekada nebūčiau susimąsčiusi, kad šis miestas taps mano namais. Dažniausiai krepšininkių karjerose jie būna laikini.
Pirmaisiais metais nejaučiau didelės simpatijos šiam kraštui, bet pamažu šis jausmas ėmė kisti. Panašu, kad po truputį prisijaukinau šią vietovę ir jau galiu Šiaulius vadinti namais
– Šis sezonas tau išskirtinis, kadangi tapai ir komandos kapitone. Kaip sekasi tvarkytis su naujomis pareigomis? Ar tai labiau iššūkis ar malonumas?
– Taip, tai, ko gero, yra mano pirmasis sezonas krepšinio karjeroje, kai tapau komandos kapitone. Tikrai galiu jį vadinti išskirtiniu, nes visi pirmieji kartai gyvenime įsimena labiausiai, o šis, mano akimis, yra ir nešantis didelę atsakomybę, skatinantis dar labiau pasitempti bei būti tokia žaidėja, kuri rodytų gerą pavyzdį komandos draugėms aikštelėje ir už jos ribų. Stengsiuosi palaikyti merginas, dėti visas pastangas, kad nenuvilčiau tiek jų, tiek trenerio. Toks visų pasitikėjimas man reiškia tikrai daug ir aš jį labai vertinu.
Manau, kad apsiprasti su šiomis pareigomis sekasi neblogai. Viena iš svarbiausių užduočių kapitonei yra būti komandos balsu ir iškilus nesklandumams stengtis greičiau juos išspręsti. Gyvenime mėgstu priimti įvairius iššūkius, tad tapti kapitone ir išbandyti save naujame amplua man yra tikras malonumas.
– Komanda sezoną pasitiko visiškai atsinaujinusi. Sudėtyje liko keturios žaidėjos iš praėjusio sezono. Kaip sekasi visoms susibendrauti tiek aikštelėje, tiek už jos ribų?
– Manau, kad išsaugoti keturias žaidėjas nėra lengvas darbas nei klubo vadovybei, nei vyriausiajam treneriui. Džiaugiuosi, kad jiems tai pavyko įgyvendinti. Žinoma, komanda yra gana stipriai atsinaujinusi, turime keturias žaidėjas iš užsienio, kurios tikrai gerai integravosi. Tiek mes senbuvės, tiek treneris, stengiamės, kad atvykimas ir pritapimas mūsų komandoje bei mieste joms būtų kuo sklandesnis.
Aikštelėje dar šiek tiek trūkstame viena kitos supratimo, bet tai yra normalu visose komandose. Tikiu, kad laikui bėgant tarpusavio supratimas tik gerės. Už aikštelės ribų dar tik susipažįstame, bet turiu gerą nuojautą, kad sutarsime puikiai – treneris komplektuodamas komandą dėjo daug pastangų, kad atvyksiančios žaidėjos pasižymėtų geromis charakterio savybėmis, norint kuo didesnės vienybės mūsų komandoje.
– Sezoną pradėjote pergale Panevėžyje. Pernai tokių prieš Lietuvos komandas iškovoti nepavyko. Ar sezono pradžia nuteikia pozityviai?
– Pasiekus pergalę Panevėžyje visos merginos kartu su treneriu tikrai labai džiaugėmės. Net neabejoju, kad šį sezoną pavyks duoti gerą kovą ne vieneriose rungtynėse. Žinoma, dėsime visas pastangas, kad pasiektume, kuo daugiau pergalių.
– Komandos strategu šį sezoną tapo Mindaugas Kriščiokaitis. Jau ir pernai tau teko dirbti kartu su juo, kaip galėtum įvertinti jo virsmą iš asistento į vyriausiąjį trenerį?
– Nuoširdžiai labai džiaugiuosi, kad klubas įvertino trenerio dedamas pastangas pastaraisiais sezonais ir patikėjo vyriausiojo trenerio pareigas. Kadangi jau teko anksčiau dirbti kartu, galiu tik patikinti, kad treneris įdeda be galo daug darbo, noro ir stengiasi mums padėti tobulėti ne tik kaip žaidėjoms, bet ir kaip asmenybėms. Jaučiu jo palaikymą ir pasitikėjimą bei esu dėkinga, kad galiu atstovauti šiai komandai ir siekti bendrų tikslų.
– Ne paslaptis, kad ir pati pradėjai treniruoti jaunąsias krepšininkes „Saulės“ krepšinio akademijoje. Kaip sekasi suderinti šias dvi veiklas?
– Taip, jau kuris laikas dirbu su mažosiomis krepšininkėmis, derindama profesionalios žaidėjos karjerą ir trenerės darbą. Suderinti šias veiklas sekasi tikrai gerai. Nesakau, kad yra labai lengva, bet jaučiu „Saulės“ akademijos vadovybės palaikymą ir pagalbą. Tai padeda viską įgyvendinti gana sklandžiai. Esu dėkinga už suteiktą šansą bei džiaugiuosi, kad stodama į univesitetą pasirinkau šią specialybę. Dirbdama trenere galiu padėti mergaitėms pamilti krepšinį ir rodyti joms pavyzdį, jog įdedant daug darbo svajonė tapti profesionale krepšininke tikrai išssipildys.
– Šiais metais renki ir pirmokių komandą. Kaip sekasi įtikinti mergaites rinktis krepšinį?
– Taip, šiais metais bandome surinkti mažiausiųjų komandą. Eilę metų moterų krepšinis, ypač vaikų amžiuje, nėra populiarus Lietuvoje. Treneriai susiduria su sunkumais sudarinėjant naujas mergaičių komandas. Su tuo susiduriu ir aš, bet labai viliuosi, kad galų gale pavyks įtikinti mažąsias sportininkes išbandyti save. Krepšinis į gyvenimą gali atnešti daug džiaugsmo, pergalių, naujų draugysčių bei kelionių. Taip pat moko disciplinos ir užsispyrimo, ugdo charakterį bei padovanoja begalę neužmirštamų akimirkų. Labai kviečiu visas 1-5 klasių mergaites išmėginti save krepšinyje.
– Ar svajotum ateityje siekti trenerės karjeros profesionaliame krepšinyje?
– Neslėpsiu, kad turiu didelį norą ir apie vyriausiosios trenerės pareigas profesionaliame krepšinyje pasvajoju. Esu labai užsispyrusi, tą gali įrodyti mano sugrįžimas į aikštelę po sunkios kelio traumos, tad tikiu, kad daug dirbant, dedant pastangas vieną dieną tai pasieksiu. Jaučiu begalinę meilę krepšiniui ir panašu, kad gyvenimą be šio sporto jau gana sunkiai įsivaizduoju.
